April TBR (Beveik istorijos mėnesis)

IMG_0994.JPGIr kuo balandis toks ypatingas? Nes jis šviesus ir saulės apdovanotas, pakvimpantis laukų gėlėmis ir atnešantis paukščių giesmes, nes jis vėl sugrąžina žalumą ir atveria plačiau langus, o man bus ypatingas, nes jau mėnesį kaip sūpuosiu savo vaikutį, kurio kojytės tokios mažos, kad mano numegzti batukai dar labai jai per dideli.

Pasidėjau tris storiausias istorines knygas, nes tikiuosi jas įveikti, nors laiko sau mažiau paroje beliko, bet knygoms jo visada atrandu, bent pusvalandį per dieną, o kai pasiseka ir daugiau. Šios trys knygos jau seniai guli TBR (To be read) lentynoje, bet kai iškeliauju į svečias šalis, jų negaliu priglausti savo lagamine, todėl dabar kol poilsiauju ir turiu galimybę, bandysiu trumpinti savo TBR krūvelę, kuri auga, o ne mažėja.

Kita knyga – Joyce Carol Oates “Blonde“, kuri nostalgiškai manęs laukia jau keletą metų, kada gi pagaliau pasieks mano rankas, ir tam dabar tinkamas metas, tiesa jau pradėjau ją skaityti. Knyga apie Marilyn Monroe, o gal tiksliau apie Norma Jean Baker, mergaitę, kuri naiviai visur ieškojo meilės, kad ja žavėtųsi, kad rūpintųsi, bet dažnai likdavo nesuprasta ir išnaudojama, parduota, kaip lėlė.

O “Budenbrokai“ – klasika, kurią visad norėjau perskaityti, todėl tempiau tą 600 puslapių plytą iš bibliotekos ir džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę į ją įnikti ir mėgautis, o tuo pačiu dar prigriebiau ir “Taip skamba krintantys“, nes recenzijos geros ir be to visada norisi pamatyti kitų šalių, tokių, kaip Kolumbija, spalvas, gal pasiseks ir vieną dieną nuvykti tenai, o kol kas keliausiu per knygos puslapius ir kursiu vaizdinius, bei spalvinsiu knygos aprašymais.

Tik 30 dienų, o tiek nuveikti reikia, bet knygai visada galima rasti laiko…

 

Reklama

Nešlovė by J.M. Coetzee

Nešlovė – o man norisi versti nepasisekimas, nelaimė ar visa jų virtinė sekanti kaip blogas kvapas, toks niūrus jausmas, taip šalta perskaičius šią knygą ir tikrai nekalėdinė knyga, o gal reikėtų versti pavadinimą (angl. „Disgrace) – gėda, nes ji šioje knygoje sustabdo bendravimą , atveria prarają šeimoje, ar gal labiau ją padidina, nes niekas iš nieko neatsiranda, bet įvykis veją vienas kitą ir nori tau parodyti, kad viskas kartojasi, kažkam tu, o kažkas tau, kaip užburtam rate.

25617301

Apie ką aš čia – Du kartus išsiskyręs 52 metų Keiptauno universiteto profesorius Deividas Luris užmezga santykius su studente, o paskui lyg už siūlo patemtas siuvinys išyra viskas, kas iki šiol sudėliota – ramus ir toks iš šalies atrodantis sudėliotas ir tvarkingai nuobodus gyvenimas nubloškia jį į ūkį pas dukrą, kur kitos taisyklės, kur viską reikia pradėti iš naujo, ar bent save atradinėti naujai, sukurti santykį su dukra, kurio lyg ir nebuvo, bet jauties, kad privalėjo būti ir skaitant apie tai apninka gėda už jį ir galbūt už save, nes nežinai, o kaip tu elgtumeisi jo vietoje, tokia bendra gėda dėl žmonių elgesio ir atrodo skaitai, ir taip viskas realu, nesvarbu, kad vyksta Pietų Afrikoje, bet jausmas, kad kaiminystėje, šalia, tik ne visada norime girdėti ar matyti tai, todėl kartais pasirenkame trijų beždžionių dalią, nes taip lengviau.

Ir nenuostabu, kad tokia knyga laimėjo Booker apdovanojimą, nes ji sukrečia, sugėdina tave, o kai kuriuos pamoko.

 

 

 

Dar vienas laiškas į “Laiškų knygą“

Žymos

Nutinka taip, kad knygos prašosi būti aprašomos, nes jos tavyje kažką pakeitė, suvirpino ir nepaleidžia, trukdo paimti kitą knygą, nes kažkas dar neišsakyta, dar nesutūpė ant popieriaus lapo ir nenori paleisti.

O buvo gera tas keletas dienų, kaip greit suvalgytas desertas, kaip trumpas ir įsimintinas pasimatymas, kaimagesip įsiliepsnojęs jausmas, kuris dar nori pleventi, bet uždarai jį į stiklainį ir kartais, tik kartais, kai jau tamsu ir nesimiega, išleidi tą jausmą pasivaikščioti sapno kraštais.

Seniai ieškojau progos su juo susipažinti, o jis atvyko, tik aš nesulaukus išvykau, pirma knygų mugė praleista po ilgo laiko, ir prarasta proga, kaip knygoje, kur laiškai nesusitinka, jie eina eina, bet kelias nesusiveda ir proga išgirsti vienas kitą išsprūsta iš pirštų.

Lengva švelnu ir tuo pačiu krečia, žąsies oda aptraukia rankas, nes norisi vėl ir vėl skaityti vieną laišką, tuos prisiminimus, kurie tokie artimi tau, lyg pati būtum išgyvenusi pati. Stringa mintys, taip sunku savo mintis, o tuo labiau emocijas padėti švelniai ant popieriaus lapo, o jis sugebėjo, padarė taip tolygiai, kad norisi tikėti, kad dalelę savęs įdėjo ten ir tos akimirkos realios, neišgalvotos buvo.

untitled

Preliudija į Šiškino “Laiškų knygą“, kurios dėka supratau, kad sudėtingą gyvenimą galima paaiškinti paprastai, kad reikia dažniau kalbėti apie tai, kaip jauties ir į viską žiūrėti paprasčiau, nes jis pralekia ir nespėja būti sugautas, jei lauki akimirkos, ji vėluoja, nes kuo ilgiau lauki, atrodo, tuo ilgiau eina.

Maša, toks jausmas, kad vėl 1984-ieji

show
Skaičiau Melniką, skaičiau ir vis lyginau, gal visai grįžo 1984 – ieji, tik šioj knygoj “gudruoliai“ fašistai pastumė + 2000 metų į priekį. Eksperimento principu, kaip gyvūlius, išskirsto žmones į gyvūlius ir negyvūlius ir žiūri, kas bus, jei skaičiuojant metus, tai gal rašytojas norėjo specialiai sukurti iliuziją, kad po II-ojo paslaulinio karo, kažkur atskiroj vietoj – vokiečiai sugalvojo eksperimentuoti ir išbandyti, kiek žmogus gali iškęsti, pamiršti kalbą, gėdą, principus ir pradėti elgtis kaip su gyvūliu, pasirodo gali, kaip elgsis su juo – toks ir taps.
Man visada kyla klausimas, iš kur atsiranda tie maištautojai, kurie pradeda ieškoti teisybės, kas pas juos kirba viduje, bet gerai, kad kirba, nes tiek jie ir gali mus nuvesti iki šviesesnės saulės ir jei ne maištautojai eilinį kartą, taip ir nežinotume, kad pasaulis sukasi į kitą pusę.
Taip ir šioj knygoj – gal ir yra distopinė visuomenė, kuri ramiai sau gyvena ir vargo nemato, nes saulė sukasi apie juos. Gimsta knygos su tokiomis idėjomis, gal tikrai yra tokios žmonių grupės, tik mes jų nematome.

Silva Rerum trilogija

silva rerum

Galima sakyti, kad visas tris knygas suskaičiau viena po kitos, man istorija tęsėsi kelias kartas ir nenutrūko, atrodo, vos skaičiau apie Joną Motiejų Norvaišą, o čia jau ir proanūkis – Petras Antanas Norvaiša pinigėlius beskaičiuojantis, bei tos paties lemties ištiktas (apopleksija). Tekstas liejosi laisvai, lyg pasroviui, jei kartais užkliūvi už akmens ir pameti mintį, tenka grįžti atgal į pastraipos pradžią, kuri vos ne prieš keletą puslapių buvo, bet tai nevargina, nes gi nori tėkmėje paskęsti ir tą jausmą, kai tave įsupa istorija, pajusti.

Pirmą dalį skaičiau su susižavėjimu, vos ne Mauricijų pašonėje glostydama, ir kartu su juo keliaudama Milkintų takeliais. Tokia nekasdieniška istorija, atrastas perlas, suteikęs mano kasdienybei spalvotą istorijos dangų. Rašytoja perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Antra dalis mane mažiau žavėjo, gal veikėjau nebuvo sielai patrauklūs, gal laikotarpis niūrus dvelkė, bet istorijos gija nenutrūksta, tėvus keičia veikai, su savais likimais ir nelaimėm, laikotarpis niūrus – karas, puola švedai, gal ir todėl priverčia ir herojus apsišarvoti kietesne oda ir jausmai neprasiveržia.

Trečia, bet tikiuos nepaskutinė dalis, nes autorė tyliai minėjusi, kad silva rerum baigsis, ties padalijimais, o dar iki jų apie 50 metų, tai sakau, gal dar kokią istoriją sukurps ir mus skaitytojus pamalonins. Tai va ties ta trečia dalim ir pajaučiame Baroko dvelksmą : vyrus su perukais, ištaigingos liemenės, vyrai su kojinėmis virš kelėnų ir daug nėrinių, bei pompastikos ( tiesiog pompa). Oi kaip man patiko Petras Antanas, matematikas, apskaičiuojantis ir žinantis vertę, o dar kai ir meilė jį pagavo, tai išvis pamilau jį, toks atrodo nekaltas jausmas jį aplankė, kad ir ne jaunuose metuose, bet taip tyrai ir gražiai jis puoselėjo ir pavydėjo savo Balbetės, kad smagu skaityti. BET… Šeima visų svarbiausia, ir nuo pat pirmos dalies jaučiu esminę mintį – svarbu palikti po savęs, kad tęstų ir žydėtų ir giminės vardą garsintų.

Laukiu ketvirtos dalies, tikiuos ji bus….

Lazario moterys

lazario

“Lindtas buvo pats paprasčiausias genijus – ir tai suprato net tie, kurie apskritai nieko nesuprato. Ypač moksle.“

Taip pat sekėsi Lazariui ir su moterimis – genialiai, nes kaip pavadinti reiškinį, kai tavęs nekenčiančią moterį, galų gale išmokai tave pamilti ir viduje pripažinti, kad su tavimi praleistas laikas – tai laikas, kurį įvertini ir brangini.

Puiki knyga, su kuria galima pradėti 2014 metus ir tikėtis atrasti dar subtilesnių perliukų, trumpai apie knygą ir jos sukeltas emocijų bangas, nes tos bangos, lyg potvynis, užplūstantis mane vidurnaktį ir paskandinantis Ensko šaltyje, leidžiantis atsidurti užkuliuose ir stebėti, kaip genialumas nedaro šokėjos laimingos, nes tas noras turėti savo vietą pasaulyje, turėti ramybę yra didesnis už talentą, ir tas noras nenurimstantis, pasiklydęs kartose, pagaliau atranda savo vietą.

Apie knygą: Turbūt kalbėta ir prirašyta daug ir puikiausiais žodžiais išgirta, aš prie šito galiu tik prisidėti ir pridėti dar vieną “Wow“. Kažkas virpinančio apima tave, kai tu skaitai šią knygą ir istorija apie genijaus kelią, įveltą į meniškų žodžių žaismą įgauna subtilų skonį, kurį gomuryje palieka geras vynas, tu mėgaujasi istorija ir bijai suskanauti greitai, nes knyga tokia trumpa ir atrodo dar tiek norėtum sužinoti.
Norėjau dar daugiau pasakojimų apie Galiną Lindt, apie jos vidines aistras, išgyvenimus.Norėjosi dažniau girdėti jos vidinį balsą.
ir pabaigai: Rekomenduoju stumti visas knygas į šalį ir imti šią knygą, malonumas garantuotas!

Zadie Smith ir jos “Paklydimai“

Taip norisi percituoti Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos – vienodos, o nelaimingos skirtingos savaip, ir tuo skirtingumu Zadie žaidžia, mėgaujasi ir vėl užburia.

Prisimenu Zadie “Baltus dantis“ ir darosi šilta, nes istorija miela ir šilta it megztas rankomis šalikas, apvyniojantis tavo kūną ir lėtai nešantis link besikūrenančio židinio. Jos istorija gyva, besikeičianti ir sklandati ore, tokia atrodanti arti tavęs, už kaimyno durų.

“Paklydimai“. Pirma šokas, kaip knygą, kuri originalo kalba skamba “On beauty“, galima versti – “paklydimai“, bet tik perskaičiusi knygą suvokiau, kad “gražume“ ji negalėtų, o gal geriau sakyti nederamai skambėtų,nes knyga pilna paklydimu savo jausmuose, šeimos suvokime, savęs pažinime, nes neberandama kelio po 30 metų ėjimo tuo pačiu keliu.

Knyga lyg voratinklis – dvi šeimos, iš išorės skirtingos, bet viduje slepiančios panašius jausmus bei abejones, nepasiektus tikslus. Šeimos moterys užgesina saviraišką, pasirenka apgaulingai lengvesnį šeimos darbą, bet save užmiršta ir aukoja šeimai, kuri pamiršta auksą, paliktą namie. Šeimos vaikai, ištroškę meilės, nes jos negauna iš tėvų, o tėvai ieško savo meilės – laimės, nes neatranda pilnatvės, taip užburtas ratas, nesustojantis vietoje, nes laimingos šeimos nesusika – eina pavėjui, nelaimingos – sukasi sukasi ir neranda kelio tiesaus bet randa vingiuotą, įdomesnį kelią.

Which book will win the 2012 Costa prize?

Žymos

mantelWinner3_2371033bAnother win for Hilary Mantel’s Bring Up the Bodies in the Costa awards.

Na ką dar vienas laimėjimas, net rankos niežti kaip norisi pradėti skaityti jos “Wolf hall“, o paskui jau seks “Bring up the bodies“ eilė. Žinoma, truputėlį gąsdina pasiklysti vertime, bet noras sužinoti, kas ten tokio paslėpta mane masina imtis šią knygą skaityti kuo greičiau.

2012 praeityje

Žymos

 

 

 

 

201Happy-New-Year-2013-Wallpaper-12 praėjo visai nepastebimai, perskaityta tik 41 knyga per praėjusius metus. 2013 metams išsikeltas dar didesnis tikslas – perskaityti 70 knygų, bet žiūrėsime, kaip čia man seksis tą daryti. Bandysiu šiemet dalyvauti knygų iššūkyje ir mėgautis nuostabiais literatūros šedevrais .

 

Prieš užbaigiant metus po kalėdų eglute radau “Danielį Dalbą“, bei kitas K. Sabaliauskaitės istorijas, kurios buvo atgaiva sielai po šventinio maratono, todėl galėjau mėgautis jos kūriniais ir nebijoti ryte skaudančio pilvo. Teko skaityti daug atsiliepimų apie šią knygą, kad nepanaši į “Silva Rerum“,  bet pati galiu pasakyti, kad knyga nuostabi, puikiai skaitosi, gal šiek tiek liūdna, kad susiskaitė per dieną it saldainis, nes nebuvo galima, kažkurioj vietoj padėti tašką ir pasidėti knygą kitai dienai. Dabar svarstau, kuri istorija labiausiai patiko man – visos kartu ir labiausiai Danieliaus Dalbos istorijos moralas  – iš kur lietuviškoje realijoje atsirastų prototipas Dalbos, kuris galėtų susitikinėti su Lakme, bei mėgautis tiek visais aprašytais prabangiais malonumais, kai gyventų tik Lietuvoje, bet jei tai vaizduotės vaisius – jis gali daug daugiau, bet jei spėji atsibosti istorijos kūrėjui, gali netikėtai sutikti sieną už kelio vingio, arba šiaip knygai gali prireikti naujo postūmio ir mažytės intrigėlės.

 

Dar anksčiau, prieš šventes skaičiau Wassmo knygas : “ Stiklinė pieno“, bei biografiniais motyvais paremtą “ Šimto metų istoriją“. Skaičiau ir ieškojau, kur mano pamėgtoji Diniškoji Wassmo, kur ta rašytoja, išdrįsusi sukurti, išglvoti Diną ir jos likimą, bet čia jos neradau, kūriniai sunkiai skaitėsi, bet vietomis apimdavo šiltas jausmas, kai randi užuominas, kaip Wassmo senelė susipažįsta su Dinos sūnumi ir net norėtum patikėti, kad taip ir buvo, o gal ir buvo, nes jei nori patikėti, gali bet kuo patikėti ir viskas bus, kaip tu tiki. Wassmo Wassmo, drąsu rašyti apie parduodamas moteris, bet liekas tas “bet“, kurio trūksta, kad knyga virstų geru ir maloniu skaitiniu, kad galėtum mėgautis žodžių žaismu ir vis papildomu žinių arsenalu. Trūksta rišlumo ir istorijos tekėjimo, nes ypač “Šimto metų istorijoje“ atrodo, kad skyriai nebandomi sujungti.

 

Skaitingų metų, knygų mylėtojai ir garbintojai, apima toks jausmas, kad su kiekviena diena mūsų vis daugiau !!!!