Tai ne pirma mano skaityta autorės knyga, bet norėčiau, kad taip būtų. Knyga – sakyčiau autobiografinė, pilna faktų, jausmų proveržių ir išgyvenimų.

Paula is a 1995 memoir written by Isabel Allende. She intended to write a straightforward narrative about the darkest experience of her own life. But the book is a tribute to her deceased daughter Paula Frías Allende, who fell into a porphyria-induced coma in 1991 and never recovered.

Pradėjau skaityti ir nesitikėjau, kad ji bus tokia autobiografinė, tiesą sakant ėmiau knygą be jokio pasiruošimo, jokių recenzijų iš anksto ar draugių patarimų, tiesiog labai  patiko “Dvasių namai“, todėl dingtelėjo, kad ši knyga  irgi bus nuostabiai fantastiška ir miglota, pilna mistikos. Bet susidūriau su realiu Isabel Allende gyvenimu, jos istorija, kaip ji užaugo Čilėje, ieškodama savęs dirbo įvairiausius darbus, kol atrado save, kaip rašytoją, kaip gimė knyga “ Dvasių namai“ ir visos kitos knygos. Neįtikėtina, bet žmogui, kuris gali daug pakelti, suteikiama ir daug išgyvenimų. Vienas iš išbandymų tapo dukros Paulos liga, kurią pati autorė sutiko turbūt tikėdamasi, kad tai laikina, bet istorija turi savo planų.

“Aš niekaip nesugebėjau suvaldyti padriko istorijos srauto nesumanydama, kur jis link krypsta nei kaip pasibaigs, vienu tarpu vos neiššaudžiau visų personažų, trokšdama nuo jų išsivaduoti ir viską užraukti.“ 

Isabel rašymo stilius pasakiškas ir toks mistiškas, ji taip įsigyvena į savo herojus, kad sunku patikėti, kad jie būna išgalvoti, gal kartais reiktų patikėti raganomis ir burtininkais.

Reklama