Taip norisi percituoti Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos – vienodos, o nelaimingos skirtingos savaip, ir tuo skirtingumu Zadie žaidžia, mėgaujasi ir vėl užburia.

Prisimenu Zadie “Baltus dantis“ ir darosi šilta, nes istorija miela ir šilta it megztas rankomis šalikas, apvyniojantis tavo kūną ir lėtai nešantis link besikūrenančio židinio. Jos istorija gyva, besikeičianti ir sklandati ore, tokia atrodanti arti tavęs, už kaimyno durų.

“Paklydimai“. Pirma šokas, kaip knygą, kuri originalo kalba skamba “On beauty“, galima versti – “paklydimai“, bet tik perskaičiusi knygą suvokiau, kad “gražume“ ji negalėtų, o gal geriau sakyti nederamai skambėtų,nes knyga pilna paklydimu savo jausmuose, šeimos suvokime, savęs pažinime, nes neberandama kelio po 30 metų ėjimo tuo pačiu keliu.

Knyga lyg voratinklis – dvi šeimos, iš išorės skirtingos, bet viduje slepiančios panašius jausmus bei abejones, nepasiektus tikslus. Šeimos moterys užgesina saviraišką, pasirenka apgaulingai lengvesnį šeimos darbą, bet save užmiršta ir aukoja šeimai, kuri pamiršta auksą, paliktą namie. Šeimos vaikai, ištroškę meilės, nes jos negauna iš tėvų, o tėvai ieško savo meilės – laimės, nes neatranda pilnatvės, taip užburtas ratas, nesustojantis vietoje, nes laimingos šeimos nesusika – eina pavėjui, nelaimingos – sukasi sukasi ir neranda kelio tiesaus bet randa vingiuotą, įdomesnį kelią.

Reklama