silva rerum

Galima sakyti, kad visas tris knygas suskaičiau viena po kitos, man istorija tęsėsi kelias kartas ir nenutrūko, atrodo, vos skaičiau apie Joną Motiejų Norvaišą, o čia jau ir proanūkis – Petras Antanas Norvaiša pinigėlius beskaičiuojantis, bei tos paties lemties ištiktas (apopleksija). Tekstas liejosi laisvai, lyg pasroviui, jei kartais užkliūvi už akmens ir pameti mintį, tenka grįžti atgal į pastraipos pradžią, kuri vos ne prieš keletą puslapių buvo, bet tai nevargina, nes gi nori tėkmėje paskęsti ir tą jausmą, kai tave įsupa istorija, pajusti.

Pirmą dalį skaičiau su susižavėjimu, vos ne Mauricijų pašonėje glostydama, ir kartu su juo keliaudama Milkintų takeliais. Tokia nekasdieniška istorija, atrastas perlas, suteikęs mano kasdienybei spalvotą istorijos dangų. Rašytoja perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Antra dalis mane mažiau žavėjo, gal veikėjau nebuvo sielai patrauklūs, gal laikotarpis niūrus dvelkė, bet istorijos gija nenutrūksta, tėvus keičia veikai, su savais likimais ir nelaimėm, laikotarpis niūrus – karas, puola švedai, gal ir todėl priverčia ir herojus apsišarvoti kietesne oda ir jausmai neprasiveržia.

Trečia, bet tikiuos nepaskutinė dalis, nes autorė tyliai minėjusi, kad silva rerum baigsis, ties padalijimais, o dar iki jų apie 50 metų, tai sakau, gal dar kokią istoriją sukurps ir mus skaitytojus pamalonins. Tai va ties ta trečia dalim ir pajaučiame Baroko dvelksmą : vyrus su perukais, ištaigingos liemenės, vyrai su kojinėmis virš kelėnų ir daug nėrinių, bei pompastikos ( tiesiog pompa). Oi kaip man patiko Petras Antanas, matematikas, apskaičiuojantis ir žinantis vertę, o dar kai ir meilė jį pagavo, tai išvis pamilau jį, toks atrodo nekaltas jausmas jį aplankė, kad ir ne jaunuose metuose, bet taip tyrai ir gražiai jis puoselėjo ir pavydėjo savo Balbetės, kad smagu skaityti. BET… Šeima visų svarbiausia, ir nuo pat pirmos dalies jaučiu esminę mintį – svarbu palikti po savęs, kad tęstų ir žydėtų ir giminės vardą garsintų.

Laukiu ketvirtos dalies, tikiuos ji bus….

Reklama