Žymės

Nutinka taip, kad knygos prašosi būti aprašomos, nes jos tavyje kažką pakeitė, suvirpino ir nepaleidžia, trukdo paimti kitą knygą, nes kažkas dar neišsakyta, dar nesutūpė ant popieriaus lapo ir nenori paleisti.

O buvo gera tas keletas dienų, kaip greit suvalgytas desertas, kaip trumpas ir įsimintinas pasimatymas, kaimagesip įsiliepsnojęs jausmas, kuris dar nori pleventi, bet uždarai jį į stiklainį ir kartais, tik kartais, kai jau tamsu ir nesimiega, išleidi tą jausmą pasivaikščioti sapno kraštais.

Seniai ieškojau progos su juo susipažinti, o jis atvyko, tik aš nesulaukus išvykau, pirma knygų mugė praleista po ilgo laiko, ir prarasta proga, kaip knygoje, kur laiškai nesusitinka, jie eina eina, bet kelias nesusiveda ir proga išgirsti vienas kitą išsprūsta iš pirštų.

Lengva švelnu ir tuo pačiu krečia, žąsies oda aptraukia rankas, nes norisi vėl ir vėl skaityti vieną laišką, tuos prisiminimus, kurie tokie artimi tau, lyg pati būtum išgyvenusi pati. Stringa mintys, taip sunku savo mintis, o tuo labiau emocijas padėti švelniai ant popieriaus lapo, o jis sugebėjo, padarė taip tolygiai, kad norisi tikėti, kad dalelę savęs įdėjo ten ir tos akimirkos realios, neišgalvotos buvo.

untitled

Preliudija į Šiškino “Laiškų knygą”, kurios dėka supratau, kad sudėtingą gyvenimą galima paaiškinti paprastai, kad reikia dažniau kalbėti apie tai, kaip jauties ir į viską žiūrėti paprasčiau, nes jis pralekia ir nespėja būti sugautas, jei lauki akimirkos, ji vėluoja, nes kuo ilgiau lauki, atrodo, tuo ilgiau eina.

Reklama