Perskaityti, negalima atidėlioti! Knygų iššūkis 2013m.

logo

Labai mėgstu dėlioti sąrašus, kokias knygas po kokių skaitysiu, dėlioti dienotvarkę, gal kartais ir nukrypstu nuo plano, bet labi džiugina vien tas malonumas sudėlioti viską popieriaus lape ir matyti eiliškumą. Tad nusprendžiau kitąmet dalyvauti knygų iššūkyje.

Pagal reikalavimus susidariau 12 knygų sąrašą, bei dvi alternatyvas.

Mano sąrašas atrodo taip :

1.Herta Müller – Amo sûpuokès
2. Aravind Adiga – Baltasis tigras
3. Ildefonso Falcones – Jûros katedra
4. Zadie Smith – Paklydimai
5. Orphan Pamuk – Nekaltybės muziejus
6. Jose Saramago – Aklumas
7. Erica Jong – Skrydžio baimė
8. Isabel Allende – Sala po vandenynu
9. Colleen McCullough – Prisilietimas
10. Umberto Eco – Rožės vardas
11. Kazuo Ishiguro – Neleisk man išeiti
12. Fiodoras Dostojevskis – Idiotas
2 alternatyvios knygos:
13. Julio Cortazar – Žaidžiame klases
14. Gregory David Roberts – Šantaramas

Knygos gana įvairios, tad net nežinau nuo kurios pradėsiu, gal nuo “Rožės vardo”, bet dar neapsisprendžiu, nes norėčiau sausio 1-ąją paimti knygą iš sąrašo ir pradėti skaityti. Pagyvensim – pamatysim, bet linkiu visiems dalyvaujantiems ir stebintiems iš šalies – Skaitingų metų, kad kiekviena akimirka būtų prasminga, ypač tas laikas, kai praleidi kartu su knyga.

Arundhati Roy “Mažmožių dievas”

Gražioji Indija

Skaičiau ir galvojau, negi vėl skaitau apie Indiją, gal net truputėlį pavargau nuo Indijos kaitros, dosnių, sodrių kvapų, gal net reiktų atsikvėpti ir išbandyti kažką naują, gal šiaurę. Pasiilgau spiegiančio šaltuko,  taigi prieš akis knygų lentynoje matau Wassmo “Šimto metų istorija”, gal reiks ją griebti.

Trumpai apie knygą : didinga indiška melodrama, pilna sąmojo ir išmonės.  

Meilės istorija tarp kastų, liečiamoji leidžiasi ir atsiduoda neliečiamąjam, o kartu įpina aplinkinius į istoriją. Pinasi istorija apie dizigotinius dvynius ir jų nepaprastą ryšį, apie brolį, kuris turėjęs daug, praranda ir vėl atranda, bet nemokama išlaikyti, apie konservų fabriką, kuris, galbūt gerai veiktų, jei juo kažkas būtų suinteresuotas, bet nėra tam laiko, kai gyvenime aplinkinių vyksta tiek nuotykių ir pokyčių.

Visa istorija didelis Indijos chaosas, kai nesupranti kas vyksta, be aiškumo, eiliškumo, kiekvienas savo ritmu. Mano vaizduotėje kuriasi paveikslas, kad Indija tokia šalis, kur maišosi kvapai, garsai, atrodo didelis chaosas aplink, bet kiekvienas žingsniuoja savu ritmu, žino savo tėkmę.

Knygoje ne kartą pakartota 2 esminiai svarbūs akcentai, kurie praverstų ir mums :

  1. Kiekvienam gali bet kas atsitikti.
  2. Geriausia ruoštis iš anksto.

Ar teko girdėti apie Kathakali. Stilizuotas tradicinis šokis ir drama, kilusi iš Keralos valstijos pietų Indijoje. Išsiskiria savo spalvingais kostiumais, kaukėmis ir dekoracijomis. Kaskart sužinai vis kažką naujo, nauja knyga – naujas atradimas. Skaitydami šią knygą atrasite ne tik naują šokį, bet ir naują požiūrį į jausmus.

Salman Rushdie “Žemė po jos kojomis”

Siužeto ašis – dieviško balso pop dainininkės Vynos Apsaros ir Ormaus Kamos, nepaprasto likimo muzikanto ir dainininko, meilės istorija. Ormus čia suranda , čia vėl praranda savo Vyną, o galutinai jos netenka, kai per koncertinę kelionę Pietų Amerikoje ją praryja sudrebėjusi žemė.

Meilės istorija – apipinta mitais ir realybe, ne kartą minimas Orfėjas, kuris dėl savo Euridikės kėlėsi į Požemio karalystę, bet išbandymo neišlaikė, smalsumo pagautas atsisuko atgal žvilgtelėti. Panašiai Ormui ir Vynai nutiko – meilė begalinė, tik daug išbandymų, kuriuos išlaiko tik tikra meilė, kurios nenužudo Mirtis.

Knyga – ilgas mitologinis pasakojimas, kaip paprasti žmonės periima dievybių sąvybes, nes tėvai apdovanoja juos vardais, su istorija ir lemtimi.Skaitydama Rushdie kūrybą negali apibendrinti knygos ties vienu siužetu, nes jo istorija plati, apimanti ne tik Indiją, bet plečiasi į Europą, bei Ameriką, periimamos naujos kultūros.

Kai kada apninka jausmas, kad autorius kuria istoriją žmonių gyvenančių Indijos miestuose, bet herojai niekur nedingsta, gyvena kiekvienas savo knygoje ir kartais susitinka tarpusavyje, bendroje aikštėje, kad ir Kafo aikštėje, kur vykdomi lyginimo ir sausinimo procesai. Sutinkami ankstesni Rushdie išgalvoti arba realūs herojai : anglas Metvoldas, išgarsėjęs savo dideliu dvaru, taip pat Mauro motina Agora, garsi menininkė. Ir visai netikėtai vėl prisimenamas Honus Katrakas, kuris knygoje “Vidurnakčio vaikai” buvo sugautas su meiluže meilės lizdelyje ir skandalingai ( kiek pamenu išėjus iš vonios kambario po meilės akto) nušautas meilužės vyro – jūrų laivyno karininko.

Dažniausiai žudomasi pavasarį. Kai visas pasaulis įsimyli, meilės stoka juntama skaudžiausiai. ( 443 psl.)

Mūsų žmogiškumo požymis yra meilė. ( 447 psl. )

Jei nori įminti mįslę, reikia išeiti už rėmo. ( 461 psl. )

Knyga nuostabi, verta perskaityti ir mėgautis istorijos tėkme, plaukti pasroviui, atsipalaidavus ir leidžiant pasakotojui Salman sekti savo pasaką.

 

Salman Rushdie ¨Vidurnakčio vaikai”

Jis pasakotojas, nuostabus pasakotojas, sugebantis sukurti daugiaplanią istoriją su neįtikimais personažais ir realia istorijos plotme.

Skaičiau ir mėgavausi pasakojimu, kvapais ir vaizdais, netgi patikėjau, kad galima turėti tokią nosį, kuri užuodžia net tik kvapus, bet ir emocijas, jausmus ir ateities įvykius.

Trumpai apie siužetą : „Vidurnakčio vaikai“ – 1000 vaikų gimusių prieš ir po vidurnakčio tą lemtingą naktį, kai paskelbiama Indijos nepriklausomybė, kartu gimsta ir knygos pagrindinis veikėjas Salimas Sinajus. Visi šie vaikai turi magiškų galių, kas sugeba vaikščioti vandeniu, kas savo grožiu keri aplinkinius, o kas geba užsiimti telepatija ir sujungti visus vaikus į vieną konferenciją – Salimas.

Salimo Sinajaus istorija prasideda dar prieš jam gimstant, pasakojama visa šeimos istorija, lyg sąsaja su Indijos šalimi, kartu einama link nepriklausomybės, naujo žiedo sprogimo, kai gimsta Salimas. Jo visa gyvenimo istorija pinasi su Indija ir juodąja našle Indira Gandhi, kuri siekia išnaikinti vidurnakčio vaikus, nes jie herojai, kurie trukdo kurti ateitį, kurios ji siekia.

Knyga, kurią verta perskaityti. Norėtųsi tai padaryti dar ir dar kartą vienu prisėdimu, kai galima sau leisti visą istoriją skaityti nuo pradžių iki galo be pertraukų.

Šiais metais pasirodys ir filmas pagal šią knygą, scenarijų kūrė pats autorius bei įgarsina pasakotoją.

Ką perskaityti iki trisdešimties

Galbūt Jums teko perskaityti straipsnį :

http://iq.lt/iq-life/kultura/13-rekomendaciju-arba ka-reikia-buti-perskaicius-iki-trisdesimties-2/

Nuostabus straipsnis su puikia įžvalga ir rekomendacijomis, ką padaryti, jei dar nepadarei, o amžiaus rodiklis stuksi.

Taigi siūloma susipažinti :

1. Geras detektyvas, geriausia klasikinis ir angliškas. Žinoma, kaip be Šerloko Holmso ar Agatos Christie veikėjų gyventi. Puiki pradžia su detektyvais, painiomis istorijomis, kurios lavina šeštą jausmą ir loginį mąstymą.

2. Postmodernistinis romanas. Siūloma pasinerti į U. Eco “Rožės vardas” tėkmę, galbūt pasimėgauti “Cirko direktoriaus knyga”. “Rožės vardo” neteko skaityti, bet ji laukia  “must read” sąrašo pradžioje, ir tikiuos nepalūšiu iki 100 puslapio, nes teko girdėti, kad rašytojas atskleidžia istorijos grožį tik kantriausiems.

3. Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“. “Must read” sąrašo pradžioje, laukia savo eilės ir tikiuos ji greit ateis.

4. Magiškojo realizmo romanas. Siūloma susipažinti su Marquez kūryba, žinoma, kažkada skaičiau, bet manau, kad dar kartelį perskaitysiu, kad vėl pasisemti magijos.

5. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“. Dar ne perskaityta, bet bus greitu metu, nes knyga verta dėmesio.

6. Patrickas Süskindas „Kvepalai“. Skaičiau ir stebiuosi, kokia nuostabi istorija, kaip tokia neriali istorija gali gimti rašytojo galvoje, tiek išmonės, talento viską perteikti knygoje ir priversti patikėti skaitytoją.

7. Virginios Woolf romanai. Dar skaitysiu. Filmas “Valandos” supažindino mane su rašytoja ir turbūt jos kūryba atskleis naujų spalvų.

8. Lietuvių autorių eseistika. Nėra ką pridurti, tiesiog skaityti ir mėgautis tautiečių išmone ir išraiška žodžiais.

9. Donaldo Kajoko poezija. D. Kajoko eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“ tapo kūrybiškiausia praėjusių metų knyga, kodėl nepradėjus nuo šios knygos.

10. Romanai iš Rytų. O. Pamuk kūryba, neįprastai nuostabi, taip pat Elif Şafak knyga “Stambulo pavainikė” supažindina mus su kitokiu pasauliu ir kultūra.

11. Julio Cortázaras „Žaidžiame klases“ („Rayuela“).  Dar viena knyga į sąrašą, kurią būtinai perskaitysiu.

12. Skandinaviška, arba šiaurietiška, literatūra. Turbūt įspūdingiausia knyga iš skandinavų iki šiol yra Larso Saabye Christenseno romanas „Įbrolis“. Stipri istorija, su stipriais veikėjais, kurių išgyvenimai mane iki šiol stebina, kaip galima nepalūžti ir toliau gyventi, bet turbūt viskas įmanoma, ne vien knygose. Prie sąrašo pridėčiau Wassmo “Dinos knygą”, nes dar tokios moters nesu sutikusi, bet norėčiau sutikti, gal net tapti tokia, laukine, bet žinančia ko norinčia, nebijančia atsiduoti jausmams.

13. Daniilas Charmsas „Nutikimai“. Iki šiol nieko neteko girdėti apie šią knygą, bet būtinai ją įtrausiu į sąrašą.

Tai va perskaičius tokį sąrašą, supranti, kad tavo “must read”  vis didėja ir niekad nesumažės, nes daug knygų laukia savo skaitytojo ir tikiuos sulauks.

J. Irving ” Vidutinio svorio santuoka”

 Būtų lengviausia pasakyti – knyga apie svingerius, bet tai tik dalis tiesos, nes aš taip maniau, gal tik pusę knygos, paskui viskas apsivertė aukštyn kojom ir supratau, kad svingeriavimas tik kaltės išpirkimas, vieną kartą pasidavus geiduliams.

Pradėjau skaityti ir net stebėjausi, kokia ji neirvingiška, tokia gili ir siekianti parodyti veikėjų jausmus, bei išgyvenimus, nes nelengva atsiduoti svetimam asmeniui ir pradėti žaisti žaidimą, kuriam reikia pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais, kuriam reikia atsipalaidavimo ir mokėti mėgautis ir imti viską, ką duoda gyvenimas.

Žaidimas jausmais yra sudėtingas, gyvenimas santuokoje kelia daug reikalavimų ir susitvardymo, nes jei pasiduoti geiduliams, nemigai, tai vėliau turi išpirkti savo kaltes ir žaisti pagal kito asmens taisykles.

Galima sakyti knyga apie meilės trikampį, nes ketvirtas asmuo tik stebėjo viską iš išorės ir atliko pavestą užduotį, tuo nesimėgaudamas, žaidimas iš reikalo.

Knyga sukelia jausmą, kad rašytojas bręsta ir ima rašyti ieškodamas giliau prasmės, ne vien keldamas juoką ir stengdamasis nustebinti rašytoją. Ši knyga mane maloniai nudžiugino, kad Irvingas gali rašyti kitaip, žinoma neužmiršdamas savo pomėgio provokuoti scenomis iš išvykos keturiese lyg adomo ir ievos laikais.

 

J. Irving ” Vandens metodas “

 Skaičiau, mečiau knygą į šalį ir vėl pradėjau iš naujo. Kaip iš pasakos – dangus kantriausiems. Tikrai nesigailiu, kad pradėjau skaityti iš naujo ir supratau istorijos grožį ir subtilumą, nes skaitydama tik pirmą ar antrą skyrių nesupranti, kur istorijos pradžia ar pabaiga, maišosi moterys, draugai ir prasmės, tik įpusėjus knygą, atsiveria istorijos tėkmė, kaip ji dėliojasi.

Istorija iš dalies paprasta, bet nepaprasta, susitinki su herojais, kurie realūs ir galėtum pamatyti gatvėje, bet fantazijos jų galvoje skrieja toli realybės zonos. Viskas taip pasakiškai paprasta: vyras sutinka moterį, atsiranda vaikas, tėvai prieštarauja, bet tai neišskiria, tik suartina. Viskas gražiai ir dėliotųsi, jei fone neatsirastų mistiškas draugas, kurį reikia surasti, dar dabar galvoju, kad draugas buvo išgalvotas, kad būtų galima išvažiuoti ir susidurti su nuotykiais, atrasti naujų spalvų.

Turbūt teko matyti internete lentelę :

 

Šitoje lentelėje galite matyti, kaip rašytoje knygose vyrauja tos pačios temos, tai ir šioje knygoje Jūs vėl atsidursite Vienoje, skaitysite apie imtynininkus ir neištikimybę, bei žinoma vėl išgirsite istoriją apie Vienos zoologijos sodą, iš kurio buvo paleisti gyvūnai, kai kuriuos suvalgė žmonės, o kiti patys valgė žmones. Kas stipresnis, to viršus.

Knyga irvingiška, šmaikšti, su istorija nekasdieniška, bet realia. Verta skaityti ir mėgautis.

Isabel Allende ”Paula”

Tai ne pirma mano skaityta autorės knyga, bet norėčiau, kad taip būtų. Knyga – sakyčiau autobiografinė, pilna faktų, jausmų proveržių ir išgyvenimų.

Paula is a 1995 memoir written by Isabel Allende. She intended to write a straightforward narrative about the darkest experience of her own life. But the book is a tribute to her deceased daughter Paula Frías Allende, who fell into a porphyria-induced coma in 1991 and never recovered.

Pradėjau skaityti ir nesitikėjau, kad ji bus tokia autobiografinė, tiesą sakant ėmiau knygą be jokio pasiruošimo, jokių recenzijų iš anksto ar draugių patarimų, tiesiog labai  patiko “Dvasių namai”, todėl dingtelėjo, kad ši knyga  irgi bus nuostabiai fantastiška ir miglota, pilna mistikos. Bet susidūriau su realiu Isabel Allende gyvenimu, jos istorija, kaip ji užaugo Čilėje, ieškodama savęs dirbo įvairiausius darbus, kol atrado save, kaip rašytoją, kaip gimė knyga ” Dvasių namai” ir visos kitos knygos. Neįtikėtina, bet žmogui, kuris gali daug pakelti, suteikiama ir daug išgyvenimų. Vienas iš išbandymų tapo dukros Paulos liga, kurią pati autorė sutiko turbūt tikėdamasi, kad tai laikina, bet istorija turi savo planų.

“Aš niekaip nesugebėjau suvaldyti padriko istorijos srauto nesumanydama, kur jis link krypsta nei kaip pasibaigs, vienu tarpu vos neiššaudžiau visų personažų, trokšdama nuo jų išsivaduoti ir viską užraukti.” 

Isabel rašymo stilius pasakiškas ir toks mistiškas, ji taip įsigyvena į savo herojus, kad sunku patikėti, kad jie būna išgalvoti, gal kartais reiktų patikėti raganomis ir burtininkais.

John Irving „Laisvę lokiams!“

Anotacija:

Knyga „Laisvę lokiams!” – pirmasis John Irving romanas, pirmą kartą išleistas 1968 metais. Šį „šelmių romaną” rašytojas sukūrė baigęs studijas Vienoje, remdamasis savo prisiminimais apie Austrijos sostinę ir maištingąjį septintojo dešimtmečio austrų jaunimą.

1967-aisiais Grafas ir keistuolis motociklų mechanikas bei filosofas Zigis, du Vienos studentai, susimoko praleisti egzaminus ir nusprendžia motociklu pakeliauti po Austriją. Jaunuolių mintyse ypatingas planas – „Didysis žvėrių išlaisvinimas iš zoologijos sodo”.

Taigi draugužiai trankosi po Austrijos kalnus ir slėnius, keliaudami sutinka merginų ir keistų gyvūnų, psichopatų ir filantropų, susiduria su nuožmia realybe ir neįtikėtinomis fantazijomis. Grafas ir Zigis net nenumano, kad jų didelius planus ištiks labai netikėta atomazga….

    Iki pradedant skaityti „Laisvę lokiams!“ turėjau vaizdinį, kad J. Irving mano vienas iš mėgstamiausių rašytojų, nes kelionę su juo pradėjau vos susipažinusi su Garpu. Ir tada tai buvo kažkas nerealaus, drąsaus, su kuo literatūroje dar nebuvau susidūrusi, nes mokyklos siūlomas literatūros sąrašas būdavo nykokas.

Dabar po tiek laiko, galiu teigti, kad Irving‘as įvedė mane į suaugusiųjų literatūrą ir padarė tikrai įsimintiną pradžią.

Turiu visas Irving‘o knygas, tiesiog nusprendžiau skaityti jas pagal parašymo metus ir augti kartu su rašytoju. Pirma –„Laivę lokiams!“, kuri mane šiek tiek nuvylė, paviršutiniška, miglota, vietomis šokinėjančios mintys, bet džiugino visas antras skyrius ( dalis), kuriame aprašomas II – asis pasaulinis karas iš Austrijos pusės. Ši dalis man atskleidė dar nei filmuose, nei knygose negirdėtą nematytą karo pusę. Istorijos pamokos mane nuolat maloniai nuteikia, ypač kai rašytojas pasidomi ir nepagaili laiko patyrinėti laikotarpį apie kurį rašo. Įsiminė viena citata, kai vienas veikėjas rašė apie save rašto darbą, o profesorius tiesiog atmetė jį kaip netinkamą, nes : „daktaras pernelyg laikosi rusų ir amerikiečių požiūrio, tvirtindamas, jog nepaminėjus milijonų žuvusių žydų, karo žiaurumų vaizdas negali būti išsamus“.

Taip pat knygoje įsiminė vienas faktas, kad veikėjai bando pakartoti gyvūnų išlaisvinimą iš Vienos zoologijos sodo, kas jau buvo pirmą kartą atlikta po karo apie 1945 metais. Domėjausi, ar tai išgalvotas faktas, ar realus, bet ką radau, tai buvo, kad 1945 metai Vienos zoologijos sodą bombardavo ir daug žvėrių buvo sužeisti, kai kurie sužaloti mirtinai, bet žinoma pasitaikė, kurie paspruko į laisvę, tad kareiviams teko juos šaudyti, kad žvėrys nepultų žmonių.

Knyga linksma, šmaikšti, bet dar tokia netvirta, neužtikrinta, atrodo trūksta svarumo žodžiuose. Tai sekanti knyga – „Vandens metodas“ ir nauji nuotykiai su Irving‘u.

Knygoje aprašomas akiniuotasis lokys